Norkaičiai. Kaimas, karčiama ir dvaras

Eugenijus Šuldiakovas, „Šilainės kraštas“

 

              Miškų apsuptyje, dulkėto seno karo kelio pašonėje, įsikūrusi Norkaičių girininkija. Ši vieta išsiskiria savo nepakartojamu grožiu, puikiai išlikusia architektūra ir nepaprastai turtinga istorija. 

Norkaičiai
Autoriaus nuotrauka

 

                                                                  Senieji laikai


              Legenda, užrašyta beveik prieš porą šimtmečių, liudija, kad kadaise Lamatos pagonių laikais šiuometinio dvaro viduryje buvęs milžiniškas ąžuolas, aplink kurį buvę pastatyti trobesiai su nuolat juose kūrenama ugnimi. Dėl šiltos aplinkos ąžuolas, kurį garbino vietinių genčių žmonės, žaliavęs iki pat žiemos. Tada kaimas, arba tiksliau pagonių šventykla Ramovė, vadinosi Putrimai (Putriniai). Manoma, kad tokį pavadinimą jis galėjęs gauti dėl čia garbintų baltų upių ir upelių. Senieji skalviai ir kuršiai laikė šią vietą šventa. Čia susirinkę jie linksmai šventė pavasario ir derliaus šventes, aukojo dievams. Dar ilgai medžio paūksmėje regėtas vieno iš pagonių derliaus ir karo dievo, linksmo bebarzdžio jaunuolio Patrimpo medinis  atvaizdas. Praėjus keletui šimtų metų šalia pastatyta dvaro karčiama buvo pavadinta jo garbei ,,Patrimpo karčiama“.

 

XVII a. Romovės piešinys pagal Simono Grunau aprašymą.
XVII a. Romovės piešinys pagal Simono Grunau aprašymą.

 

              „1515 metais, po šešių savaičių, trečiąjį sekmadienį po Velykų, Michelio von Švabeno paliepimu karčema išnuomota Johanui Metrikui (Johann Mertick) pagal Magdeburgo teisę paveldimai, kartu su jam anksčiau priklaususiu lauku, pievomis, mišku, dirvomis už 6 markes volės mokesčio“, – rašoma dokumentuose. Vėliau nuomos teises į karčiamą perėmė Narkus Talutas ir jo mokestis už nuomą šoktelėjo iki 34 markų ir 5 šilingų. Ir dar papildomai 6 markės volės mokesčio. Pagal vieną iš versijų, būtent su šiuo asmeniu siejamas šiuolaikinis kaimo pavadinimas. Viename septyniolikto amžiaus pabaigos žemėlapyje vietovė buvo vadinta Tallut.


                                                                Kulmo teisės
 

               Po daugiau kaip 150 metų Verdainės bažnyčios ataskaitoje pažymėta, kad tuo metu sparčiai besiplečiančiam kaimui buvo suteiktos Kulmo teisės – čia įsikūrę žmonės tapo laisvi, t. y. neprivalėjo dirbti lažo darbų. Praūžus keliems XVII  a. karams, žmonės greitai apsigyveno ir kitose Didžiosios dykros apylinkėse, dar vadinamos dykvietės srityje, papildydami Verdainės liuteronų parapiją.
               Norkaičiai nuo pat XVI a. pradžios taip ir išliko ilgą laiką valdomi lietuvių. Iš pradžių ši 4 ūbų (vienas ūbas apie 30–60 ha priklausant nuo žemes vertės) 13 margų (vienas margas nuo 0,5 ha iki 4 ha) valda priklausė Rusnės kunigo Michaelio Gallus (Mykolas Gaidelis) tėvams. Po to, pardavus vieną ūbą, buvo padalinta gausiems paveldėtojams, kurie neprasimaitino. Nors, jei viską būtų valdžiusi viena šeima, ji būtų išsivertusi.
              Norėdamas išsaugoti tėvų nuosavybę, kunigas Gaidelis (lotyniška šios pavardės versija – Gallus) pareiškė perimsiąs 3 ūbus 13 margų, jeigu jam pagal Kulmo teisę bus išnuomota karčema. Taip ir įvyko 1663 m., kai konsistorija tų pačių metų liepos 27 dieną pasiūlė kurfiurstui pagerinti kunigo gyvenimo sąlygas už jo nepriekaištingą ir ištikimą tarnybą.
             Turbūt bus verta prisiminti šį garsų kunigą. Anot J.Zembriskio, Mykolas Gaidelis gimė apie 1632 m. Norkaičiuose. Studijavo Karaliaučiaus universitete. Net 33 metus iki pat mirties kunigavo Rusnėje. Pats vertė iš vokiečių kalbos evangelikų liuteronų giesmes. Kartu su kitais kunigais redagavo Danieliaus Kleino giesmyną „Naujos giesmių knygos“.
            Jo įpėdiniai užstatė karčemą kunigui Bartolomėjui Šulcui Rusnėje, o vėliau – 1704 m. balandžio 28 d. – ją jam perleido. 1717 m. balandžio 23 d. jo našlė pardavė karčiamą su 1 ūbu 19 margų ir 100 rykščių žemės už 350 lenkų florinų vachmistrui Georgui Stefani, kuris, matyt, įsigijo dar trūkstamos žemės, nes 1736 m. prie karčiamos užrašyta 4 ūbai 13 margų. Užeiga ne tik buvo keliautojų prieglobsčiu, čia vyko ir ūkinė veikla. Kiekvienas jos valdytojas rūpinosi savo nuosavybės plėtra. Nuo 1757 m. ją valdė Vekau (Weckau), vėliau Johanas Šėras (Scheer), o 1792 m. – Valentinas Hesas (Hess). Visi buvo geri šeimininkai palaipsniui augančiam karčiamai – dvareliui, tačiau vietovė ypač suklestėjo, kai Norkaičius įsigijo Klaipėdos pirklys Johanas Frydrichas Funkas (Funk).


                                                                    Klestėjimas  
 

                Karčiama su nedidelių ūkiu vėliau tapo tikru stambiu dvaru. Prie to labai daug prisidėjo Gotliebas Gabrielius Funkas. 1801 m. 21 metų jaunuolis atvyko į šią vietovę kartų su tėvu, patyrusiu pirkliu. Turtingas klaipėdietis suvokė, kad  Norkaičiai – tai puiki vieta prekybai su kaimynine Rusija. Jis neapsiriko kartu su Norkaičiais įsigijęs ir Lapynų dvarą.
               Kaimyninė Žemaitija su savo didžiuliais briedžių, meškų  ir vilkų gyvenamais miškų plotais visą laiką išliko kaip kuro ir statybinės medžiagos šaltinis. Kai rusų valdžia nusprendė pažaboti miškų naikinimą, tuometis Norkaičių savininkas 1802 ir 1803 metais papirkinėjo pasienio kazokus, kurie kasmet algos gaudavo varganas 5 markes ir džiaugdavosi už kiekvieną „prasuktą“ rogių vežimą malkų gavę 15 grašių (šeštadalis talerio). Šitokiu būdu žiemą nakties metu buvo važiuojama į mišką su kazokų palyda, per diena paruošiamos malkos, o kitą dieną, vėl lydint kazokams, grįžtama atgal. Kai kartą malkų vagišius nutvėrė rusų pareigūnai, kazokai stojo pirmųjų ginti.
              Tuo metu naujam savininkui norėjosi atnaujinti ne pačios geriausios būklės dvaro pastatus. Todėl jau po metų atliktas gyvenamo namo remontas, pakeistas stogas ir atlikti kiti statybos darbai. Deja, plačius Johanno Funko užmojus statant pagalbinius pastatus teko nutraukti dėl finansinių problemų.
              Pirklio sūnus Gotliebas, baigęs žemes ūkio mokslus pas savo dėdę Georgą Krausą Heilsberge, sugrįžo atgal į Norkaičius.
             1803 metų rugsėjo16 dieną jaunas vyras vedė zalcburgietę Marią Eleonorą Zachlehner. Po metų jiems gimė dukra. Praėjus dvejiems metams, lapkričio 21 d., iš tėvo jis perpirko Norkaičius už 16 000 talerių su teise daryti alų ir vandens bei vėjo malūnus. Su juo įsigijo ir Lapynų dvarą, įvertintą 8000 talerių. Johanas Fridrichas Funkas mirė po penkerių metų, sulaukęs šešiasdešimt penkerių.
              Naujas šeimininkas negailėjo nei laiko, nei lėšų savo valdų klestėjimui ir plėtrai. Po kurio laiko dvaro teritoriją pagyvino tvarkingai aptverto sodo vaismedžiai bei retesnių rūšių medžiai. Kitų metų sausį pradėta statyti naują 95 pėdų (apie 32 metrus) ilgio ir 32 pėdų pločio (apie 10 metrų) arklidę, kuri po pusmečio, vasaros vidury, jau buvo baigta.
 

                                                                Karo sunkumai
 

               Aštuoniolikto amžiaus pradžioje, prasidėjus pirmam Prancūzijos karui (1806–1807 m.), Prūsijoje viskas žaibiškai pabrango. O valdžia nesiliovė reikalavusi Gotliebo Funko teikti nemažas pinigų sumas į Karaliaučių, jo karališkos didenybės kariuomenei. Dvaro gyventojams atėjo sunkus išbandymų metas.
              Karui įpusėjus visą Norkaičių apylinkę užplūdo kareiviai ir pabėgėliai. Pakilo trūkstamos druskos kaina. Omas (senovinis tūrio vienetas) prūsų ir rusų kareivių gausiai geriamos degtinės, prieš ketverius metus kainavęs 25–30 talerių, pabrango daugiau nei du kartus ir jau siekė 70 talerių. Kaimuose ėmė kristi gyvuliai. Prūsų kariuomenės sandėlininkai ir karininkai grūdus bei pašarą pardavinėdavo spekuliacinėmis kainomis. Tais metais Funkas turėjo sumokėti pusę tūkstančio talerių kontribucijos. Tai buvo privalomas įnašas į Karaliaučiaus miesto kontribucijos kasą ir papildomai 50 talerių pašarams į Tilžę. Be to, dar turėjo pristatyti avižų, šieno ir kūlių šiaudų į Šilokarčiamą Napoleono kareiviams.
              150 talerių mokesčių užkariautojų armijai teko sumokėti ir ateinančiais metais. Iš Funko dar porą metų prancūzai reikalavo kontribucijos mokesčio. Norkaičiuose nuo prasidėjusios juodligės krito visos karvės. Jaučiai išliko, nes juos šeriantis samdinys užsidarė tvarte ir neturėjo jokių ryšių su išoriniu pasauliu, pats maistą gaudavo pro langą.
              1809 metais pagrindinis dvaro pastatas tapo pabėgėlių prieglobsčių ir buvo suskirstas į butus  savininko nurodymu.
            Žiemą, pasibaigus karui tarp Rusijos ir Prancūzijos, kai siena tapo beveik nesaugoma, per ją netrukdomai iš Žemaitijos pusės buvo įvežta daugybė malkų. Dėl to dvaras labai atpigo. Besitraukiant Napoleono kareiviams ir jų sąjungininkams, jis maitinimui į Kaukėnus vis dar turėjo pateikti nemažus kiekius grūdų, šieno, mėsos, alaus ir degtinės.
 

                                                          Statybos ir plėtra
 

             Net tokiu neramiu laikmečiu veiklus dvarininkas nesiliovė perstatinėti ir tobulinti Norkaičių pastatų: vykstant karams jis atnaujino du vandens malūnus ir modernizavo aliejaus spaudyklą. Kiemo statinių planas nuolat keitėsi. Jaučių auginimas jam taip pat sekėsi neblogai. Šis itin energingas žmogus ne veltui  buvo paskirtas iš gyventojų suformuotų pagalbinių karinių dalinių (Landšturmo) komendantų Šilokarčiamos valsčiuje.
             Pokario laikotarpis paskatino Gotliebą Funką plėsti savo veiklą. Po kelerių metų, jo įsakymu, smėlio kalvos, supančios dvarą, apsodintos pora šimtų eglių ir pušų sodinukų. Atrodo, visuose darbuose jį lydėjo sėkmė. 1817 m. dviejų dvarų savininkas įsigijo pašto laikytojo teisę Berciškėse.
             Dvarininko dėka į greta esantį kaimą nutiestas kelias, pastatyta smuklė, įrengta arklių perkinkymo vieta ir siuntų skyrius bei namelis pašto karietų keleiviams.
             Meilė gamtai, grožiui Norkaičių estetui ir jo žmonai pasireiškė įvairiais būdai: priešais namą įrengtas apvalus alpinariumas su akmens rutulių ant postamento viduryje. Tais pačiais metais krašte įsisiautėjo maras, bet dvaro gyventojų jis pasigailėjo. Nelaimės nevaikščioja po vieną – gaisras sunaikino didžiąja dalį jau paruošto šieno. Maža to, didelė sausra sunaikino beveik visą derlių. Patirti nuostoliai ir negandos nesutrukdė darbščiam šio dvaro šeimininkui tęsti pradėtus darbus. Pagaliau 1824 m. pabaigtas rekonstruoti gyvenamasis namas. Apie tai liudija ant pastato šono iškalta data. Per ateinančius penkiolika metų Norkaičiai neatpažįstamai pasikeitė: padidintas ir taip puikiai prižiūrėtas sodas, o aplink tvenkinį išaugo tvora. Gyvulininkystė nešė gerą pelną, tad jau po metų šalia seno pastatytas naujas tvartas. Tais pačiais metais ūkiui augant prireikę šulinio, kuris buvo greitai iškastas. Šalia pagrindinio dvaro pastato šeimininkas liepė dar ir tvenkinį iškasti. Šis vandens telkinys, kurio krantai buvo sustiprinti dideliais akmenimis, taip pat turėjo ne tik estetinę, bet ir priešgaisrinę paskirtį.
              Veiklaus ūkininko rankose dvaras ir toliau plėtėsi: 1831 m. pristatytas 20 metrų ilgio kluonas. Prabėgus trejiems metams pastatyti vartai, nutiestas kelias tarp kluono ir arklių tvarto. Baigiamuoju šio dvaro statiniu tapo šv. Marijos koplyčia.
             Gotliebas Gabrielius Funkas po keturiasdešimties dvaro valdymo metų sukūrė puikią žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonę, buvo paskirtas krašto ekonomikos patarėju. 1848 m. jis mirė. Po penkerių metų Anapilin nužengė ir jo žmona Maria Eleonora. Visas turtas atiteko keturioms dukroms. Iš jo įpėdinių 1856 m. vasario 15 d. už nemenką 40 000 talerių sumą dvarą nupirko Gustavas Adolfas Glaubicas (Glaubitz). 1863 m. Jilius Rastelis už jį sumokėjo 62 000 talerių. O dar po 15 metų Miškų valdyba išpirko visą ūkį ir įkūrė girininkiją.
 

                                                               Norkaičių kaimo gyventojai XVII a. – XX a.
 

               Pirmieji įrašai apie vietinius gyventojus pasirodė Verdainės parapijos krikšto knygose. Tai  dokumentas, kuriame 1710–1728 metais buvo įrašyti tėvų vardai ir pavardės, kūdikio gimimo ir krikšto datos. Čia mes aptinkame: Mikelio ir Ennikes Kaulitskų (Kailitzkis), Jurgio ir Urtės Vanagų (Wannag), Grigelio ir Urtės Klumbių (Klumbys), Dovido ir Anikės Lorikų (Loriks) vardus ir pavardes. Nemažai yra įrašų su pavarde Subinus (Subbinus arba Subinnus). Taip pat randame vardus Dovidas ir Kotryna (Dawids und Catrine), Vilius ir Gertruda (Willems und Gertrude), Jurgis ir Barbė.
             Vėlesni šaltiniai neišsiskiria gausiu žmonių pavardžių paminėjimų. Dažniausiai juose būdavo nurodomi karčiamos savininkai, apie kurios jau minėta.
             Vienas iš įrašų datuojamas 1791–1792 metais. O jame užrašytos vos kelios pavardės – Valentino Heso (Valtin Hess) ir trijų darbininkų Heinrich Pellett, Jons ir Michel Barba. Ir tik praėjus daugiau kaip 120 metų, 1912-aisiais adresų knygoje aptinkamos 29 pavardės. Ši knyga įdomi tuo, kad joje nurodomos visų kaimo gyventojų profesijos arba socialinė padėtis. Tad dabar mes galime pasakyti, kokie žmonės ten gyveno prieš šimtą metų. Kadangi tuo metu Norkaičių dvaras jau buvo tapęs girininkija, ten gyveno ir dirbo eiguliai Grinius (Grinnus), Rašys (Raschies) ir girininkas Bucholcas (Buchholz). Taip pat minimas tuometines žandarmerijos įgaliotinis Banaitis (Bannat), jo viršininkas Toutenhauptas (Todtenhaupt) ir mokytojas Blokas (Block). Sąraše minima Marie Kaulitzky. Greičiausiai ji buvo viena iš XVIII amžiaus dokumentuose minimos Kaulitzkių šeimos palikuonių.
              Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui buvo sudaryta nauja Heydekrug’o (Šilutės apskrities) adresų knyga. Joje įrašytos vos penkios Norkaičių gyventojų pavardės. Daugiausia girininkijos darbuotojų. Tai paskutinis vokiečių valdžios išleistas  dokumentas. Po karo viskas yra pasikeitę.