Denisas Nikitenka
Tolumoje stūksanti Gargždų bažnyčia tik sustiprina įspūdį apie Minijos terasoje plytinčią pamėklišką, šlapią pievą. Tai – vienas rečiausių kuršių žemėse okultinių objektų: Raganinė. Archeologai tokias vietas priskiria bene mažiausiai tyrinėtų baltiškų šventviečių grupei. Apie šią Raganinę irgi žinoma palyginti nedaug: 1899 m. rusų tyrinėtojas Fiodoras Pokrovskis rašė, jog čia „senovėje buvo deginamos raganos“. Lietuvių mokslininkai pateikia gana pagrįstą versiją, jog Gargždų Raganinė buvusi „senosios lietuvių tikybos alkvietė“. Šalia – kuršių senovės gyvenvietė bei gražuolis piliakalnis, ant kurio iki XIII a. pabaigos stovėjo Garisda pilis. Raganinėmis, Raganomis, Raganėmis, Raganytėmis (jų daugiausiai fiksuota Žiemgaloje) vadinamos tam tikros upių ar upelių vietos, pvz., duburiai, gelmės, sietuvos, maudyklos arba upių pakrantės, šalia esantys lankai. Įprastai pasakojama, kad tokiose vietose kerėtojos, laumės, raganos vaidenasi, klaidina ir skandina žmones. Ten pat būdavo ir teisiamos žiežaros raganos tuo legendiniu būdu: moteris įmetama į duburį ir, jei skęsta, išteisinama, jei ne – ant laužo sudeginama gyva. Tačiau remiantis tyrinėtojų išvadomis apie sakmėse veikiančias „raganas“, galima manyti, jog siužetuose figuruoja realios moterys, kurios po oficialaus valstybės krikšto dar laikėsi senųjų baltiškų papročių. Todėl ir apšaukdavo raganomis, o Bažnyčia vykdydavo savo juodą „apvalymo“ darbą vandeniu arba ugnimi.
Realiai nekaltos merginos tose Raganinėse lankydavosi puoselėdamos senus, iš protėvių paveldėtus papročius. Pavyzdžiui, per Rasos šventę maudydavosi raganinių duburiuose; upių pakrantėse degindavo laužus. Tokias tradicijas XIX a. aprašė ir Motiejus Valančius: „Motriszkas tąn pat nakti eje i upę ar į prudą, płowes pates, mazgoje sawa drobinius ir szukawos“. Su laumėmis imtos sieti šios ypatingos protėvių šventvietės dėl paprastų religinių priežasčių: siekiant atbaidyti žmones ir ištrinti iš jų sąmonės baltišką savimonę ją transformuojant į krikščionišką. Taip pat elgtasi ir su apeiginiais akmenimis, kurie pavadinti velnio, laumių vardais ir pan. O ši Raganinė yra bent man žinomas vienintelis tokio tipo šventviečių kuršių krašte inkliuzas. Visada atrodanti mistiškai, kupstuota, su klastūniškais vandens duburiukais ir vieniša. Žmonės ir dabar vengia klajoti čia.