Anicetas STONKUS, Suvalkijos tremtinys
Iš amžių gūdumos tarp kalnų, kalnelių, miškų, lankų ir krūmų, pakrantes pasidabinusi žaliomis vainikų girliandomis, vingiuoja gražiausioms Žemaitijos upė Minija.
Istorija neatsako, kada į šiuos kraštus atsikraustė aisčių gentys, šios upės pakrantėse įsikūrė žemaičiai. Prie Minijos ir jos intakų išlikę piliakalniai liudija garbingą senovę, kada mūsų bočiai drąsiai pastodami kryžiuočių, kalavijuočių ir kitų plėšikų kelius, žūtbūtinai gynė savo žemes, sodybas, laisvę. Nuolatinė akistata su pavojais, mirtimi išugdė savitą žemaičio būdą, charakterį, dvasinę jėgą. Jie ilgiausiai išlaikė senolių tikėjimą, o žemaičių kalba dar ir šiandieną stebina pasaulio ir Lietuvos kalbininkus. Prie Minijos ir apylinkėse mūsų protėviai įkūrė daug gyvenviečių, miestelių, kaimų, davė jiems skambius pavadinimus. Vienas iš jų - gimtieji Pakutuvėnai.
Daugiau...