Egidijus ŪKSAS, Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos istorijos vyresnysis mokytojas
www.biciulis.net 2017 01 06
Antanas Skinderis buvo vienas įdomesnių XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje gyvenusių, netradiciškai mąsčiusių, plačios ir įvairiapusės veiklos Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių.
A. Skinderis gimė 1869 metų kovo 25 dieną Stumbrų kaime, Viekšnių valsčiuje, mažeikių apskrityje. 1892 metais, baigęs Žemaičių kunigų seminariją Kaune, 1892 metų spalio 29 dieną gavo kunigo šventimus ir Visą savo gyvenimą darbavosi Žemaičių (vėliau pavadintoje Telšių) vyskupystėje.
1892 metais A. Skinderis pradėjo sielovadinį darbą paskirtas vikaru į Stulgius, o nuo 1899 m. administravo šią parapiją. Stulgiuose kunigas praleido trisdešimt metų.
Kun. A. Skinderis rūpinosi bažnyčių statymu. Jam rūpėjo ne tik Stulgių parapijos bažnyčios statybos darbai. Kunigas prašė vyskupo pagalbos, kad šis lieptų medines parapijų bažnyčias turintiems klebonams pasirūpinti naujais bažnyčių projektais. Siūlė įkurti biurą, kuris patartų dvasininkams maldos namų statybos reikaluose. Jam labai padėjo jo bičiulis, vienas šviesiausių to meto Lietuvos žmonių Mykolas Girdvainis (palaidotas Stulgių kapinėse) – pasinaudodamas savo ryšiais tarp Lenkijos mokslininkų, jis pradėjo susirašinėti su Krokuvos meno akademija, kitais Europos bažnyčių statymo specialistais, o A. Skinderis sutiko būti tarpininku tarp jų ir vietinių kunigų. Tokia Stulgių klebono iniciatyva užtraukė aplinkinių parapijų kunigų ir aukštesnės dvasinės valdžios nemalonę – jam buvo mesti kaltinimai aplaidžiai vedant parapijos raštvedybą ir buhalteriją, kad per brangiai pardavinėja bažnyčios plytinėje gaminamas plytas. Į visus kaltinimus kun. A. Skinderis atsakydavęs, kad „bažnyčios statymas prisidedant parapijiečiams duodąs daug naudos: žmonės tampa geresni, darbštesni, pamaldesni, tarsi apčiuopiamai regi Dievą, kuriam dirba“. Kunigas buvo įsitikinęs, kad „triūsti dėl Viešpaties šventyklos yra Dievo darbas, o jis nieko daugiau ir nedaręs“, ir būtų mielai dirbęs kitaip, jeigu kas kitas būtų pasiūlęs geresnį būdą. Gal kunigo pasirinkti būdai buvo neįprasti tam laikui, bet rezultatai stulbina – savo iniciatyva sutarė su vienu žymiausių Lenkijos sakralinės architektūros kūrėjų akademiku Juzefu Pijušu Dziekonskiu (1844-1927), kad jis parengs Stulgių bažnyčios projektą ir kad projektuos bažnyčias Žemaitijoje tokiu stiliumi, „kaip kas pageidaus“. Kun. A. Skinderis labai džiaugėsi, kad už prieinamą kainą neturtingoje Žemaitijoje iškils kuklios, bet meniškos ir patvarios bažnyčios. Pagal architekto J. P. Dziekonskio parengtą projektą buvo pastatyta Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, suprojektuota Šiluvos koplyčia, Kelmės bažnyčia (kurios projektą pertvarkė kitas žymus architektas Karlas Eduardas Strandmannas (1867-1946), ir pagal kurį bažnyčia buvo pastatyta), vadovavo Vilniaus Šv. Onos bažnyčios restauracijos darbams.
Stulgių bažnyčiai pamatai padėti 1901 m., o pabaigta statyti 1910 m., suteikiant Šv. Mato apaštalo vardą. Jos statyba kainavo 70 000 rublių. Iš Engliko fabriko, esančio Varšuvoje, atgabentas naujas 3000 svarų sveriantis varpas su grandinėmis, kuriuo galėjo skambinti vienas žmogus.
Kun. A. Skinderis buvo žinomas kaip literatas, kuris rūpinosi pamaldumo gilinimo ir dvasingumo skleidimu krašte. Pats būdamas išsilavinęs ir gabus kalboms (laisvai kalbėjo lotynų, lenkų ir rusų kalbomis, mokėsi anglų, vokiečių prancūzų ir italų kalbų), vertė ir rengė leidybai teologinius bei filosofinius kūrinius. Pavyzdžiui, Lietuvos katalikiškai pavasarininkų draugijai parengė veikalą „Krikščioniška tobulybė (Dvasios kultūra)“. Paskelbė nemažai brošiūrų sveikatos klausimais, kurios buvo skirtas visuomenei šviesti. Kaip autorius bendradarbiavo Lietuvos periodiniuose leidiniuose „Nedėldielnio skaitymuose“, „Vadove“,“Vienybėje“, „Tėvynės sarge“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“. Bandė rašyti eiles, nors pats pripažino, kad „nesu eilėraštis, bet kartais paišau“, išmanančių poeziją prašydavo jo kūrybą pataisyti, jeigu kas „gero išeitų“. Spaudos draudimo metais kun. A. Skinderis platino lietuvišką spaudą, dažnai sulaukdavo caro žandarų kratų. Beje, savo laiškuose kun. A. Skinderis mini įdomų dalyką, kaip Skaudvilės parapijiečiai „ieškojo pražūties“ – rinko po parapiją klebono išdalintas knygeles, tikėdamiesi taip jį iškeldinti. Pats klebonas buvo atvažiavęs pas A. Skinderį pasitarti, ką daryti kratos atveju. Taip Stulgių klebonas tapo savotišku taikdariu tarp klebono ir jį iškeldinti siekusių parapijiečių.
Kunigas A. Skinderis rūpinosi Žemaitijos kultūriniu palikimu, nuolat pabrėždavo kilnojamosios viešosios bibliotekos Telšių vyskupijoje reikalingumą, nes ji praplėstų kunigų akiratį bei pagilintų išsilavinimą. Laiške poetui, teologui ir filosofui prelatui A. Dambrauskui-Jakštui taip aiškino tokios bibliotekos būtinybę:„Be gero diecezenalinio knygyno nieko gero nebus tarp mūsų, ir vis turėsime obskurantų (tamsuolių – aut.) išjuokimams paduotų ilgaskvernių gaują“. Kilnojama biblioteka buvo vienas iš didesnių A. Skinderio sumanymų, kuriam jis negailėjo nei laiko, nei lėšų, rašė kad „kapitalų reik: duodame kol tikt reiks visą savo algą – visų metų. Tegul tiktai būna rėda. Aš pirmas ataduoti savo algą ant tų dalykų… tegul pusę kunigų išsižada savo algų, bus pradžiai pinigų“.
Dėl savo idėjų jis nebijojo užsitraukti aukštesnės valdžios – dekano, vyskupo – nemalonės ar juo labiau aplinkinių kunigų nepasitenkinimo. Rūpinosi įvairių draugijų steigimu, jose įžvelgdamas žmonių suartėjimo, bendrystės galimybę. Sužinojęs, kad Austrijoje, Osvencime veikia Jėzaus Širdies Sąjunga, už kurios narius nuolat aukojamos šv. Mišios, tokią sąjungą jis įsteigė ir Stulgiuose. Sąjungą kūrė ne vienas, rado bendraminčių kunigų, „kitų rimtų žmonių“, bet kad ji galėtų veikti, reikėjo gauti vyskupo ir popiežiaus pritarimą. Sąjungos nuostatus kunigas rengė pagal Romos ir Osvencimo sąjungos pavyzdį, įsipareigodamas už sąjungos narius per metus aukoti 104 Mišias kiekvieną šeštadienį 7 val. ryto. Žmonės noriai jungėsi į šią sąjungą ir dosniai jai aukojo, A. Skinderis dalį aukų galvojo skirti Kauno katedros remontui, bet aplinkinių parapijų kunigai ėmė skųstis, kad jiems Mišioms niekas neaukoja. Kunigai kaltino A. Skinderį, leido visokias apkalbas, kurios jį labai žeidė, dėl jų net galvojo išvykti į Glazgo miestą Škotijoje, kur gautų parapiją ir įgytų mokslinį laipsnį, bet negavo vyskupo leidimo – jis „liepė sėdėti Stulgiuose ir mūryti bažnyčią“. Nepaisydamas įvairių sunkumų, įkūrė „Lietuvos beturčiams tautos dovanų fondą („Liebetado fondą“), kuris buvo pavaldus Šv. Kazimiero draugijai ir kurio tikslas buvo steigti amatų mokyklas ir kitas labdaringas įstaigas nupirktuose dvaruose. Fondą turėjo išlaikyti pajamos, gaunamos iš įvairios veiklos (žemių, tvenkinių nuomos). Norėdamas įgyvendinti savo idėjas, kun A. Skinderis nuolat susirašinėjo ir palaikė ryšius su daugeliu to meto Lietuvos žmonių – V. Biržiška, prelatu A. Dambrausku-Jakštu, J. Tumu-Vaižgantu, europinio mąsto gamtininku M. Girdvainiu, turėjo gausius ryšius Lenkijoje ir JAV.
Labai domėjosi liaudies medicina ir medicinos naujovėmis, buvo pagarsėjęs žolininkas, savo sukauptą patirtį aprašė veikaluose „Vaistų žolynas“, „Būde gydymo nekurių ligų“. Puikiai suvokė šiuolaikinės medicinos galimybės, bet suprato, kad jos ne visiems yra pasiekiamos, turėjo sumanymą pasibaigus I-ąjam pasauliniam karui steigti Lietuvoje ambulatorijas. 1913-1914 metais Lietuvos laikraščiai plačiai aprašė apie Stulgių klebono karpinės žuvininkystės pomėgį. Buvo sumanus ūkininkas ir turėjo verslininko gyslelę – Stulgiuose savo lėšomis įsteigė plytinę, kūrė naujus ūkius, supirkinėjo žemę aplink bažnyčią naujam sodui, padėjo ir kitiems steigti ūkius, pavyzdžiui, Kražių gimnazijai. Klebonaudamas Stulgiuose, įkūrė ūkininkų ratelį, pasak jo tam, kad „noriu pasidarbuoti naujoje mokslo dirvoje, nes tas gal daugiau kels žmonelių žingeidumą“.
Beje, savo giminę A. Skinderis kildino iš kunigaikščių Kaributų, jotvingių kunigaikščių giminės. Vedamas romantinių ketinimų, jis įkūrė „Karžygių sąjungą“, Varšuvoje įsikūrusio jotvingių ordino padalinį, kuriam tarpukario Lietuvoje priklausė nemažai tuometinio elito atstovų. Jotvingių ordinas užsiėmė humanistinių ir tautos dvasingumą skatinančių idėjų skleidimu. Ordino būstinė buvo Požerėje, jo veiklos dokumentų beveik neišliko, nes sovietinės okupacijos pradžioje, siekiant apsaugoti narius, jie buvo sunaikinti.
Kunigas A. Skinderis, kad ir ką darydavo ar jį užvaldydavo kokios idėjos, tam reikalui atiduodavo ir aukodavo viską – laiką, pinigus, jėgas. Kunigas buvo idėjų generatorius, naujų pažiūrų propaguotojas ir neišblėstančios energijos žmogus, savo pažiūromis ne kartą pralenkęs laiką. Drąsiai kovojo dėl savo tiesos ir kitų žmonių atžvilgiu, visada stodavo ginti silpnesnių, tą liudija daugybė laiškų įvairias pareigas ėjusiems žmonėms. Pats buvo visiškas beturtis, savo reikmėms prašydavo kitų pagalbos, pavyzdžiui, kreipdamasi į A. Dambrauską-Jakštą paramos knygos „Krikščioniška tobulybė“ išspausdinimui, rašė:„Led pragyvenu, misdamas su darbininkais iš bendro katilo“. Buvo nuoširdus ir sąžiningas žmogus, sakęs: „Norėčiau viską sąžiningai pravesti, kad šv. Kazimieras su pagaliu nesutiktų aname pasaulyje“.
Todėl nieko nuostabaus, kad 1917 metais Stulgių parapijiečių kunigas A. Skinderis buvo išrinktas Vilniaus konferencijos delegatu. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jis aktyviai prisidėjo prie valstybės kūrimo. 1919 m., suprasdamas sunkią besikuriančios Lietuvos kariuomenės padėtį, I-o Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulko orkestrui, kuriam vadovavo kompozitorius ir muzikantas J. Gudavičius, jis paaukojo devynis muzikos instrumentus ir išleido savanoriu vieną muzikantą.
Nuo 1919 metų kun. A. Skinderis kunigavo Lauko Sodoje (Telšių r.), 1926 metais pats pasiprašė būti paskirtas vikaru Kražių parapijoje. Tam jis turėjo savo motyvų – teismui nusprendus už skolas likviduoti jo įsteigtą labdaringą organizaciją, kunigas pasistengė 80 ha žemės perduoti gimnazijai, žemę atkelti prie Kražių. Pasistengė sukurti ūkį ir taip padėti švietimo tikslams. Vyskupui savo prašyme būti perkeliamas vikaru rašė, kad „turįs dar keleriems metams geros sveikatos ir galįs dirbti kaip jaunas“.
Apie 1933 metus kun. A. Skinderis buvo paskirtas tarnauti į Požerės (Šilalės r.) parapiją filialistu, kur 1948 metais mirė. Palaidotas Požerės bažnyčios šventoriuje. Iš tiesų, kun. A. Skinderis savo veiklos mastais ir idėjomis gerokai pralenkė savo laiką, griovė nusistovėjusias normas, viską darė, vedamas tikėjimo, atsidavimo Dievui ir jį supusių žmonių gerovei.