Liauda – literatūroje naudojamas, bet istorijai dar mažai žinomas regionas

   V. Jencius-Butautas. www.voruta.lt                                                                                            2017 01 04            

Dubysa. Audriaus Bernotaičio nuotrauka
Dubysa. Audriaus Bernotaičio nuotrauka

 

             Česlovas Milošas rašė apie Liaudos bajorus, taip dar kartą primindamas Henriko Senkevičiaus išgarsintus pasaulyje Liaudos bajorus. Henriko Senkevičiaus istorinis romanas „Tvanas“ dukart išleistas lietuvių kalba: 1900 ir 1936–1938 m. Legenda apie Liaudos bajorus įdomi ir graži, tik praeityje ji tarnavo tikrai ne mūsų tautų – Lietuvos ir Lenkijos – vienybei ir draugystei. Anot Didžiojo Seimo palikuonių organizacijos atstovo Kšyštofo Bistramo (Krzysztof Bystram), reikia užmiršti, kas blogo buvo praeityje ir ieškoti abiem tautoms naudingų sprendimų, kurti Europą, kuri taptų visų tautų namais.
            Lenkijoje 2016 m. buvo paskelbti rašytojo Henriko Senkevičiaus metais. Renginiai, skirti rašytojui, neaplenkė jo romanų herojų krašto – Lietuvos. 

           Henrikas Senkevičius studijavo Varšuvos universitete istoriją. Jo romane „Tvanas“ pirmieji 150 puslapių skiriami Liaudos bajorams, jų žygdarbiams, kai jie 1656 m. pirmieji sukilo prieš švedus visoje Abiejų Tautų Respublikoje (Žečpospolitoje). Filmo kūrėjai Liaudos bajorų atsiradimą sieja su Vytauto laikais ir tvirtina, kad tai buvo lenkų bajorai, atkelti į Nevėžio apylinkes ginti Lietuvos nuo kryžiuočių.
            Būtina išsiaiškinti pavadinimo Liauda reikšmę. Istoriografijoje gyvenvietės pradžia įprasta laikyti datą, kuri pirmą kartą paliudija vietovardį dokumentuose. „Livonijos kronikoje“ 1372 m. pirmąsyk paminėta Liauda [1]. Apie tai rašė „Vorutoje“ E. Prascevičius ir bandė lokalizuoti net Liaudos pilį [2]. Žygimantas I patvirtina Baisogalos parapijos įsteigimą 1539 m.: in districtu qui vulgo Lauda dicitur [3]. „Districtu“ reikėtų versti kaip apygarda arba rajonas. Žemaičių kunigaikštijos kūrenamų dūmų (1775) ir malūnų (1777) tarifuose minimas Liaudės dv., esantis Veliuonos pavieto Liaudės trakte. 1776 m., anot Volumina Legum, Šiaulių teisminei apygardai buvo priskirtas Veliuonos pavieto Dotnuvos bei Liaudos traktai [4].
            Lenkų profesorius Zigmuntas Mackievičius (Zygmunt Mackiewicz) pripažįsta, kad nežino Liaudos regiono sąvokos pavadinimo kilmės (etimologijos). Kaip galimus variantus įvardija upę Liaudą, dešinįjį Nevėžio intaką, ir lietuvišką žodį „liaudis“. Jis mano, kad smulkioji bajorija nebuvo atvežta iš Lenkijos, o yra autochtonai.
            Lenkų prof. J. Ochmanskis pavadinimą sieja su upės pavadinimu ir nemano, kad tai rašytojo Senkevičiaus išmonė. Vandenvardžio kilmė neaiški. Dažniausiai pavadinimas siejamas su šaknimi *laud- (liaudis „žmonių pulkas, minia“, taip pat su latvišku ļaude, kadangi Latvijoje nemaža tos pačios šaknies žodžių) ir gali būti asmenvardinės kilmės. Tačiau neatmestinas ir finougrizmas (estiškai laud „drėgnas“).
            J. Sprogis Senosios Žemaitijos geografiniame žodyne nurodo, kad Liaudos upė yra minima 1581 m. (поле Лявды, Лявденское, рядом съ селомъ Девиндунвы, надъ р. Лявдою [5]), todėl žodžio Lauda aiškinimai kartais rodo autorių išmonę. Kun. Vincentas Juzumas 1899 m. rankraštyje nurodė, kad tikėtina, jog upė Liauda anksčiau vadinta Šaka, be to, pažymėjo, kad iš lotynų kalbos verčiamas laudum reiškia nutarimą, įsakymą. Tikriausiai kažką svarbaus nutarė ir ėmėsi veiksmų šių apylinkių bajorija. Kunigas savo Žemaitijos vyskupijos aprašyme nurodė, kad 1656 m. V. K. Gosievskis surinko dešimties tūkstančių vyrų kariuomenę ir išvijo švedus iš Žemaitijos. Už tokią drąsą, karaliui Jonui Kazimierui pritariant, šis Liaudos pavadinimas jiems ir liko [6]. Telieka tik spėlioti, ar „Tvanas“ neturėjo įtakos Žemaitijos vyskupijos aprašymo autoriui, ar jis tik užrašė Liaudos bajorų padavimą.
              Lietuvių kraštotyrininkas I. Bušinskis [7] 1873 m. rašė, kad Liauda buvo dievaitis ir pažymėjo, kad Liaudos vagos juosta nuo Vytauto laikų yra žinoma kaip Liaudos traktas. Žemaitija nuo seno, galbūt dar nuo pagonybės, buvo padalyta į traktus. Toks suskirstymas liko galbūt dar nuo tų laikų, kuomet krašte, apaugusiame miškais, vienintelės ribos buvo didesni keliai. Iki vėlyviausių laikų Žemaitijoje buvo žinomi traktai: Užgirio už Nemuno, Veliuonos, Liaudos, Dotnuvos, Pernaravos, Kompovskio, Golienenskio ir Palangos [8].
              Vilniaus universiteto bibliotekoje yra 1753 m. žemėlapis, kuriame pažymėta upė Lauda su aplink ją esančiomis gyvenvietėmis. Liaudos upės regionas, anot I. Bušinskio, priklausė Šašų seniūnijai (starostwo Sasy). Liaudos bajorija, anot istoriko Petro Juknevičiaus, priklausė Veliuonos valsčiui iki XVII a., tai buvo valdovų valda, šis kraštas nepriklausė Upytės valsčiui. Kai kam pasirodė paslaptingas pailgas netaisyklingas ovalas, apjungiantis Nevėžio dešinįjį ir kairįjį krantus. Jo ribas žymi lietuviški vietovardžiai Baisogala, Ariogala, Vandžiogala, Gimbogala. Tai, anot kai kurių asmenų, ir yra Kauno Liaudos ribos, žymimos minimais vietovardžiais.
               Kai kurie vietovardžiai buvo žinomi dar XIII a.: Ariogala (Eregalle – 1253 m.), Betygala (Betegalle – 1253 m.). Anot Almos Ragauskaitės, vietovardžių su žodžio „gala“ vediniais Lietuvoje surinkta daugiau kaip 300 ir tai nėra išskirtiniai žodžiai, būdingi tariamam Kauno Liaudos regionui. Janas Jakubovskis 1928 m. nubraižė Žemaitijos žemių žemėlapį [10], kuriame yra Liaudos žemių trikampis. Šį žemėlapį kaip iliustraciją panaudojo Andrius Mackevičius knygoje Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 [11]. Jame minima Liauda kaip Veliuonos, o vėliau Žasėtų [12], valsčių dalis.
               Yra kaip ir dvi Liaudos: viena maža Senkevičiaus Liauda, o kita didelė Kauno Liauda (Kowienszczyzna–Lauda). Pirmosios šiaurės-vakarų dalis priklauso istorinei Žemaitijai – tai „mažoji Liauda“, dar kitaip vadinama Sienkiewiczowska (Senkevičiaus), nes būtent ten vyksta „Tvano“ veiksmas. Tai – gal ir tikroviškas ir kartu tikrai neabejotinai literatūrinis kraštas. Jį garsino Maironis. Tačiau išlieka didelė paslaptis, kas nulėmė, kad Žemaitijos pakraštyje, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuose, susiformavo savotiškas istorinis-lingvistinis auglys, vadinamoji Lawdańska szlachta, lenkiškai kalbančių smulkiųjų, akalicos bajorų anklavas – visi su labai gražiomis, grynai žemaitiškomis-lietuviškomis pavardėmis. Apskritai slavėjimas tebėra viena iš lietuviškosios savimonės slaptųjų negalių, nuo kurių, kaip rodo pastarųjų dvidešimties metų patirtis, beveik negelbsti ir nuosava valstybė.

 

Visas straipsnis čia.