Žemaičių aukštumoje, ant septynių kalvų, prie Masčio ežero ir Durbinio upelio, 69 km į vakarus nuo Šiaulių įsikūrę Telšiai – Žemaitijos sostinė, Žemaitijos katalikybės centras, rajono savivaldybės ir seniūnijos centras. Miestą garsina Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas, V. Borisevičiaus kunigų seminarija, Žemaitės dramos teatras, krašto muziejus „Alka“, Žemaitijos kaimo muziejus, Kultūros parkas (Masčio ežero rytiniame krante), unikali A. Jonušo žemaitiškai-japoniška sodyba.
Miesto centrinė dalis yra urbanistikos paminklas.
Telšiai rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1398 m. (kitais duomenimis – 1450 m.). Kai kurie tyrinėtojai su Telšiais bando sieti vienoje iš Vokiečių ordino kronikų 1317 m. paminėtą Talsa slėnį.
Gyvenvietė kūrėsi buvusioje kuršių genties teritorijoje. Nors dažniausiai teigiama, kad vardą miestui davė mažytis Telšės upelis, įtekantis į Mastį dabartinių Laivų ir Telšės gatvių rajone, padavimai byloja, jog Telšius įkūrė milžinas ar didvyris Džiugas (Telšys), žemaičių kovų su kryžiuočiais laikais esą gyvenęs ant netoli miesto esančio Džiugo kalno.
Telšiai ilgai niekuo neišsiskyrė iš kitų Žemaitijos miestelių. XV a. antros pusės dokumentuose minimas Telšių dvaras, 1527 m. – Telšių valsčius.
XVI–XVIII a. Telšiai – valdovo dvaras su miesteliu, kuris kai kuriuose šaltiniuose netgi vadinamas miestu – buvo Telšių seniūnijos dalis. Seniūniją Lietuvos valdovai duodavo valdyti ar įkeisdavo už pinigus įvairiems asmenims, dažnai valstybės pareigūnams.
XVII a. Telšių miesto ir seniūnijos laikytojai buvo Valavičių, Sapiegų, Denhofų, Firksų, o XVIII a. – Ščukų, Oginskių, Kalinauskų, Gorskių, Semaškų, Odachovskių, Zabielų giminės.
Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, kad pirmoji Telšių bažnyčia (ji buvo medinė) pastatyta prieš 1547 m., įkurta parapija. 1602 m. Zigmantas Vaza senosios bažnysios vietoje pastatė naują, taip pat medinę. Dar kartą perstatyta 1700 m., ji išsilaikė iki XIX a. pradžios. 1835 m. dėl senumo ji nugriauta. Naujos bažnyčios statyti katalikai leidimo iš rusų valdžios negavo. 1867 m. jos vietoje pastatyta Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. 1934 m. iškėlus bylą teisme, bažnyčia buvo priteista katalikams.
LDK kanclerio ir Telšių seniūno Povilo Sapiegos šeimos pastangomis 1624 m. į Telšius pakviesti buvo Šv. Pranciškaus ordino mažieji broliai (bernardinų). Jiems pastatytas medinis vienuolynas bei koplyčia. XVII a. pab. pastatytas mūrinis vienuolynas (pastatas išlikęs iki šių dienų). 1765 m. bernardinų iniciatyva ant aukščiausios miesto kalvos pastatyta vėlyvojo baroko - klasicizmo stiliaus mūrinė bažnyčia (nuo 1926 m. vadinama Šv. Antano Paduviečio katedra). Mieste veikia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.
Telšiai gerokai nukentėjo per XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karus ir 1710 m. maro epidemiją. Inventorių duomenimis, 1665 m. Telšiuose buvo 42 miestiečių šeimos, 1677 m. – 54, o 1738 m. – jau tik 36.
Nuo XVII a. pabaigos miestelyje pradėjo kurtis žydai, ir palaipsniui žydų bendruomenė čia tvirtai įleido šaknis. 1721 m. Augustas II Telšiams suteikė turgų teisę. Turgūs čia vykdavo kartą per savaitę (sekmadienį), o jomarkai – 4 kartus per metus. Miestelyje suklestėjo prekyba ir amatai. Tačiau spartesnei Telšių raidai ir miestelėnų gerovei trukdė dažni Telšių dvaro ir Bernardinų vienuolyno konfliktai – nuolat kildavo nesutarimų dėl žemės ribų, žvejybos ir pan.
Nors Telšius ne kartą niokojo gaisrai, ypač skaudūs buvo 1780 m. birželio 14 d. ir 18 d. gaisrų padariniai: ugnyje supleškėjo 43 namai – kone pusė miestelio.
XVII–XVIII a. Telšiuose kartais rinkdavosi Žemaičių seniūnijos seimelis. 1764 m. miestelis tapo – tiesa, tik vienuolikai metų – vad. Telšių reparticijos (Žemaičių kunigaikštystės šiaurinės dalies) centru. Tada čia buvo įsteigti žemės ir pilies teismai; 1775 m. jie perkelti į Šiaulius, tačiau 1790 m. steigiant trečiąją Žemaičių kunigaikštystės repatriciją, t. y. būsimą Telšių pavietą, Telšiuose ir vėl ėmė veikti tiek žemės, tiek pilies teismas.
Telšių miestelis nuo seno turėjo prekybos privilegiją, o 1791 m. gruodžio 6 d. jam buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės bei miesto herbas. Telšių gyventojai tapo miestiečių luomo nariais, buvo įtvirtinta jų teisė į miesto valdymą. Tiesa, kova su dvaru tęsėsi ir vėliau.
1793 m. įkurta pirmoji Telšių mokykla: iš Kretingos buvo perkelta triklasė poapygardinė mokykla. 1795 m. čia mokėsi 172 mokiniai. Vienuolyno ir kitų rėmėjų pastangomis iki 1798 m. buvo baigtas statyti mokyklos pastatas (dabar istorijos ir architektūros paminklas). Tiesa, dar 1780 m. bernardinų vienuolyne veikė teologijos kursai, bet ten mokėsi tik klierikai ir kandidatai į vienuolyną. Mokytojai buvo vienuoliai, dėstomoji kalba - lenkų; buvo mokoma ir žydiškai. Nuo 1803 m. veikė šešios klasės. 1820 m. mokyklai pripažintos gimnazijos teisės.
Bernardinų valdomas kompleksas – naujoji bažnyčia (konsekruota 1794 m.) ir vienuolynas su mokykla – buvo ne tik iškiliausi Telšių pastatai, bet ir religinio gyvenimo centras bei švietimo židinys. Tiesa, priklausymas Rusijos imperijai miesto augimą ir vystymąsi kiek pristabdė.
Surašymų duomenimis, 1789 m. Telšiuose buvo 85, 1797 m. – 105 dūmai. Ypač intensyviai Telšiai augo XIX a. pabaigoje. Iš ano laiko mieste išliko nemažai istorizmo stiliaus pastatų, sumūrytų iš netinkuotų raudonų plytų.
Nuo XX a. 1-osios pusės pačiame Žemaičių aukštumos centre įsikūręs miestas populiariai vadinamas Žemaičių sostine – nors iki XVIII a. pab. kur kas reikšmingesnis Žemaitijos centras buvo Raseiniai.
1912 m. mergaičių gimnazija gavo progimnazijos vardą, 1914 m. atidaryti žemės ūkio kursai, 1915 m. pradėjo veikti lietuvių progimnazija, paskui „Saulės“ draugijos gimnazija, pavadinta Motiejaus Valančiaus vardu. 1922 m. atidaryta mokytojų seminarija. Į viena garsiausių pasaulyje rabinų mokyklaą Ješiva, įsikūrusią Telšiuose, atvykdavo studijuoti iš viso pasaulio. 1931 m. įsteigta vidurinė amatų mokykla.
1916 m. Telšiuose susibūrė kanklių draugijos choras. 1920 m. įsteigta moksleiviams remti draugija “Ateitis”, atgaivinta scenos ir dailės mėgėjų draugija “Kanklės”, įkurta Žemaičių švietimo draugija “Minija”.
Nepriklausomybės laikotariu Pranas Genys įsteigė Žemaičių senovės mėgėjų draugiją “Alka” (1931 m.), įkūrė “Alkos” muziejų ir pastatė jam naujus rūnus. Tuo metu veikė Centrinės valstybinės bibliotekos skyrius, Valančiaus vardo liaudies universitetas, teatro mėgėjų draugija “Kaukė”. Didelį kultūrinį vaidmenį vaidino Žemaičių Meno ir Mokslo centras, Telšių teatras. Pavasarininkai turėjo dūdų orkestrą.
1931 m. Telšiams suteiktos I eilės miesto teisės, 1946 m. tapo apskrities pavaldumo miestu.
Sovietmečiu plačiai garsėjo iš nedidelės įmonės išaugęs stambus trikotažo fabrikas „Mastis“, įkurtas vaisių ir daržovių konservų fabrikas, skaičiavimo technikos gamykla.
1991 m. patvirtintas naujasis Telšių herbas.
Telšių centre veikia Žemaitijos turizmo informacijos centras, teikiantis informaciją turistams bei miesto svečiams apie Telšių rajono lankytinas vietas.
Telšiuose galima aplankyti „Alkos“ muziejų (įkurtas 1932 m.) ir apžiūrėti įdomią Žemaitijos istorijos ekspoziciją. Muziejus turi didelę paveikslų kolekciją. Pietiniame pakraštyje, Masčio ežero pakrantėje, yra miesto parkas, su Žemaitijos kaimo muziejumi, kuriame eksponuojami XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijos kaimo trobesiai. Išlikusi 1931–1936 m. buvusi kraštotyros draugijos „Alka“ būstinė.
2013 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija oficialiai paskelbė, jog 2016 m. Telšiai su projektu "Ant septynių kalvų - septynios meno kalbos" bus Lietuvos kultūros sostine.
Šaltiniai:
1. www.archyvai.lt
2. www.wikipedia.org
3. zam.mch.mii.lt