Šilalė

Šilalės bažnyčia 1915.
Šilalės bažnyčia 1915. FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

            Šilalė įsikūrusi Lokystos ir Ašučio santakoje, didelėje smėlėtoje lygumoje. Šiauriniame miesto pakraštyje prigludęs gražus pušynas. Iš Šilalės keliai veda į Tauragę, Kvėdarną, Pajūrį, Laukuvą, Kaltinėnus, Upyną.
            Šilalė yra senas miestas, raštuose minimas XVI a. pradžioje. Tai liudija šalia esantys archeologijos paminklai ir ten randami vertingi dirbiniai. Mokslininkai, tyrinėję Šarkų, Žąsino ir Žvilių senkapius, nustatė, kad šiose vietose žmonės jau gyveno II–V a. ir vėlesniuose amžiuose. Balsių pilkapynas perša mintį, kad ten gyventa dar anksčiau. Čia yra nemaža ir kitų istorinių vietų. Tai matyti iš kryžiuočių XIV a. pab. vadinamųjų kelių pranešimų (Wegeberichten). Tais laikais pro Šilalę ėjo kryžiuočių keliai į Medininkus, Laukuvą ir kitas vietoves. inėtuose pranešiuose yra užrašyti Kūtymai, Pūtvė, Vingininkai, Biržų Laukas. Reikia manyti, kad žmonių Šilalės vietovėje taip pat gyventa – tai įrodo ir aplinkui buvusios pilys.    

Mitingas Šilalėje paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918.
Mitingas Šilalėje paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

          Istorinės žinios rodo, jog klostėsi daugeliu požiūriu Lietuvai būdingas vietinės reikšmės miestelis, kažkada iš trijų pusių apsuptas pušynų, žemaitiškai vadinamų šilais. Senovėje miestelio vardas buvo Šilų daržas, vėliau Šilaukis. Dvarininkai Orvidavičiai (Orvidai ?), gavę Žygimanto I privilegiją, Šilaukės kaimą apie 1534 m. pavertė miesteliu ir pavadino Šilale.
           Kaip dažnai būdavo Lietuvoje, Šilalės ūgtelėjimą (tapimą reikšmingesne gyvenviete negu aplinkiniai kaimai) lėmė čia buvęs dvaras. 1522 m. miestelyje jau vykdavo savaitiniai turgūs. 1533 m. Šilalės dvarininkai broliai Jonas ir Stanislovas Orvidavičiai pastatė medinę bažnyčią, o Žemaičių vyskupas suteikė Šilalei ir jos apylinkei parapijos teises. Šios bažnyčios veikla tuomet buvo nukreipta prieš reformaciją. Mat kunigas Jonas Tartila 1533–1536 m. pirmas Lietuvoje ėmė skelbti Liuterio mokslą. Netrukus jis buvo priverstas keltis į Prūsiją. Orvidavičiai Šilalę valdė iki XVIII a. Po jų Šilalė atiteko Dunduliauskiams (Dondolovskiams), vėliau – Valavičiams, grafams Pliateriams bei, susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms, Pilsudskiams. Vėliau iš Pilsudskienės Pliaterių namus nusipirko valstietis Žynkevičius. Paskutinieji šeimininkai buvo Račinskiai.
            Nuo seno čia buvęs žemdirbių kraštas – nuošalesnis, beveik neliečiamas stambesnių gamybos centrų ar prekybos trasų, kurios paprastai skatina visuomenės bei gyvenviečių raidą. Šio krašto istorijoje galima įžvelgti savaip uždarą lemties ratą: konservatyviausias verslas – žemdirbystė – lėmė itin pastovią gyvenseną (netrikdomą ir žymesnių poveikių iš šalies), nuošalumas vėlgi skatino konservatyvumą. Šilalė skyrėsi ir nuo Tauragės bei Gargždų, prekybos keliais susietų bei gerokai veikiamų stambių Prūsijos centrų – Tilžės ir Klaipėdos. Ne per tolima valstybių siena, šimtmečiais skyrusi Didžiąją ir Mažąją Lietuvas, šio miestelio žymiau nepalietė. Mat Klaipėdos krašte ties Šilalės apylinkėmis vėlgi plytėjo žemdirbių valsčiai su nedideliais miesteliais, be stambesnių centrų.
            Galima spėti, jog vėlesniais amžiais Šilalė plėtojosi netolygiai: tai apnykdavo karų ir gaisrų metais, tai plėsdavosi palankesniais laikais, likdama nedidele gyvenviete. Jos dydį visada ribojo miestelio ekonominė padėtis – apylinkės žemdirbių poreikiai ir galimybės ką parduoti ar pirkti Šilalėje. Anuometinio miestelio plėtotės, jo reikšmės rodikliu galima laikyti ten veikusių prekybos bei aptarnavio įstaigų kiekį. Antai 1833 m. Šilalėje buvo 7 krautuvės ir 13 smuklių (o kur kas reikšmingesniuose Telšiuose – 29 krautuvės, Plungėje XIX a. pab. – net 101 krautuvė).

Nepriklausomybės ąžuolo sodinimas Šilalėje 1918.
Nepriklausomybės ąžuolo sodinimas Šilalėje  1918 m.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

             Administraciniu centru Šilalė tapo 1895 m., panaikinus Pajūrio valsčių, kuriam ji priklausė. Tačiau Pajūrio valsčiaus pavadinimas išsilaikė iki XIX a. pab., nors būstinė buvo Šilalėje (senuose dokumentuose dar buvo rašoma – „Pajūrio valsčius, Šilalės paštas“).
           1903 m. Šilalėje guvo 1529 gyventojai, 1939 m. – apie 1400. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios daugumą gyventojų sudarė žydai.
Šilalės centrą pastebimai pakeitė naujosios bažnyčios statyba XX a. pr. Beveik 4 šimtmečius stovėjusi kairiajame Ašučio upelio krante, judriausioje ir reikšingiausioje miestelio vietoje, ją pastačius jau kitame, dešiniajame, Ašučio slėnio krante, miestelio centras gerokai prasiplėtė, tačiau ji atitolo nuo judriausios Šilalės dalies, ir prekyvietės aplinka kiek nuskurdo.
           1906 m. Šilalės dvaro savininkas J. K. Pilsudskis padovanojo Šilalės evangelikams žemės sklypą (dab. Nepriklausomybės gatvėje) ir pastatė medinę bažnyčią. Jai keliskart sudegus, buvo atstatoma, bet sovietmečiu toje vietoje buvo pastatytas teismo pastatas. Dabar jis vėl sugrąžintas evangelikams ir rekonstruotas į bažnyčią. Nuo senovės pamaldos buvo laikomos lietuvių kalba; aptarnaudavo Tauragės kunigas.
           Mūrinė žydų sinagoga pastatyta apie 1910 – 1914 metus dabartinių V. Kudirkos ir Maironio gatvių kampe. Sovietų okupacijos metais jos patalpose įrengta baldų parduotuvė.         .

Po didžiojo gaisro, 1938 m.
Po didžiojo gaisro, 1938 m.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

           1916 m. miestelis sudegė, bet po karo vėl atsistatė ir buvo naujai perplanuotas (išvesta naujų gatvių ir kt.). Tačiau esminio Šilalės pertvarkymo tada nebūta.
            Gaisrai buvo beveik įprastas dalykas. Po šimtmečiais niokojusių gaisrų ir griovimų paprastai išlikdavo tradiciniai gyvenvietės dalykai: dauguma gyventojų ir turima nuosavybė. Dažniausiai išlikdavo senosios sklypų ribos, neretai naujus trobesius statydavo tiesiog ant sunaikintųjų statinių pamatų. Miestelis kiekvienąkart keisdavosi, išlaikydamas daugaž ankstesnį pavidalą – išplanavimą ir statybos pobūdį. Panašiai būta ir su smulkesniais pertvarkymais. Dažniau būdavo apsiribojama gatvių tiesinimu, praplatinimu, dalies sklypų ribų keitimu ir pan. – išsaugant miestelio padalijimą privačiais ar bendruoenių rėžiais – posesijomis. Lėta tradicinio gyvenimo trukmė, ribotos ekonominės galimybės neskatino žymesnių perdirbimų.       

Šilalės gimnazija prieš II pasaulinį karą.
Šilalės gimnazija prieš II pasaulinį karą.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

           1905 – 1906 mokslo metais Šilalės valdžios mokykloje mokėsi 89 berniukai ir 18 mergaičių. Pirmasis lietuvis mokytojas Jurgis Grybauskas čia atvyko tik 1907 m. Šilalėje jau veikė vadinamoji liaudies mokykla, įsikūrusi tipiniame pastate, kuris išliko iki šių dienų (Vasario 16-osios gatvėje). Kada pradėjo veikti Šilalės pradinė mokykla, tikslių žinių nėra. Yra žinoma tik tiek, kad 1880 m. jau veikė liaudies mokykla, tuomet vadinama vienklase trijų pakopų. Ją reikėjo lankyti tris žiemas. Tačiau tuos tris skyrius baigti buvo labai sunku, nes buvo mokoma tik rusiškai. nebuvo leidžiama lietuviškai kalbėti net pertraukų metu. Mokykloje naudojo fizines bausmes. Mokiniai rašydavo ant grifelinės lentelės, tik gerai padarę darbą galėdavo jį perrašyti į sąsiuvinį.
             1904 m. carinei valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, nuo 1905 m. mokykloje leista religijos dalykus dėstyti lietuviškai, nepamokų metu mokiniai galėjo kalbėti gimtąja kalba.
            1906 m. Šilalės pradinė mokykla buvo pertvarkyta į dviklasę. Pirmą klasę sudarė pirmas, antras ir trečias skyriai, o antrąją – ketvirtas ir penktas. Pirmojo pasaulinio karo metais mokykla buvo uždaryta, o jos patalpose įsikūrė kaizerio kareiviai.
            1919 m. atkurta seniau veikusi pradinė mokykla lietuvių kalba, o 1921 m. pradėjo veikti vidurinė (progimnazija). Nuo 1938 m. įvestas privalomas pradinis mokymas, progimnazija tapo gimnazija, kurios pirmoji laida išleista 1943-ųjų pavasarį.
            Šilalėje veikė ir žydų pradinė mokykla.

Vaizdas nuo bažnyčios, apie 1932 m.
Vaizdas nuo bažnyčios, apie 1932 m.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

           1914 m. Šilalėje surengtas pirmasis lietuviškas vakaras, vaidinta „Ant bedugnės krašto“. 1918–1940 m. žmonės būrėsi į draugijas, saviveiklos ratelius, vykdavo įvairūs kultūriniai renginiai. 1927 m. buvo įkurtas Motiejaus Valančiaus liaudies universitetas, veikė kelios organizacijų išlaikomos bibliotekėlės, knygynas, pora chorų, ugniagesių draugijos pučiamųjų instrumentų orkestras. Viešoji biblioteka Šilalėje atidaryta 1937 m., jos pirmasis vedėjas buvo Albinas Monstvilas.
           Iki Antrojo pasaulinio karo Šilalėje veikė vaistinė, sveikatos ir veterinarijos punktai, (juose dirbo 2 bendrojo profilio, 1 dantų, 1 veterinarijos gydytojas) bei administracijos įstaigos: valsčiaus savivaldybė, apylinkės teismas, tardytojas, notaras, antstolis, policijos nuovada, paštas.
Pirmaisiais pokario dešimtečiais Šilalėje vyko beveik fanatiška kova su „praeities atgyvenomis“, akivaizdžiai norint sunaikinti tradicinio gyvenimo žyes. Užuot atstačius karo suniokotus centrinius kvartalus, jie visai nugriauti. Praeityje tankiai užstatyto ploto vietoje įrengtas standartinis skveras – sovietiniams miestams būtina reprezentacinė aikštė. Užtat buvusioje turgavietėje pastatytas partijos komiteto statinys, sunaikinęs būdingiausią senojo miestelio erdvę. Neišvaizdūs kultūros namai buvo įstumti į senąsias kapines – bažnyčios šventorių. Jie užstojo vaizdą iš naujosios aikštės į nepageidaujamą objektą – vaizdingąją Šilalės bažnyčią, patraukiančią akį labiau nei nykūs sovietmečio pastatai.

Senasis malūnas prie Ašučio.
Senasis malūnas prie Ašučio.  FB Lietuva senose fotografijose nuotrauka

 

            Paradinė aikštė bei pagrindinė gatvė buvo apstatytos tipiniais, sovietmečio architektūros ir šabloniškai išrikiuotais pastatais – net nepaliekant vietos visuomeninėms įstaigoms, vėliau įsikūrusioms atokesnėse vietose. Nemėginta miesto centro pagyvinti atveriant vaizdą į Ašučio slėnį ir tvenkinį – įspūdingą ir patrauklų kraštovaizdį.
            Sovietmečiu pertvarkant Šilalę ir jos apylinkes, tikėtasi sukurti kiek didesnį miestą. Tačiau melioracijos, gyvenviečių stambinimo, kolektyvinio ūkio sunkumų išjudinti iš savo gimtųjų vietų kaimo žmonės dažnai pasukdavo į dar didesnius miestus, aplenkdami savo rajono centrą. Antai 1964 m. Šilalės generaliniame plane numatyta, kad čia gyvens 7 tūkst. žmonių. Tačiau 1976 m. mieste tebuvo 3,8 tūkst.gyventojų.
            Šilalė – sprendžiant pagal senas fotonuotraukas bei senųjų gyventojų pasakojimus, praeityje buvusi jaukiu ir gana vaizdingu miesteliu – sovietinės santvarkos metais virto niūroka, standartizuota ir gan beveide gyvenviete. Be senamiesčio, net be pavienių senoviškų pastatų.
            Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šilalė pamažu ėmė gražėti. Buvusio kino teatro pastate įsikūrė Šilalės Vlado Statkevičiaus vardo kraštotyros muziejus bei verslo ir turizmo informacijos centras. Skvere pastatytas paminklas legendiniams lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui atminti. Sutvarkyta tvenkinio pakrantė, atnaujinta pagrindinė J. Basanavičiaus gatvė.

                                                                                  Naudota literatūra:

  1. Jogėla V. Vincentas Juzumas ir jo „Žemaičių vyskupijos istorija“ // Šilalės kraštas / Red. S. Skrodenis (pirm.) ir kt. – V.: Lietuvos kraštotyros d-ja, 1994.
  2. Purvinienė M., Purvinas M. Šilalės urbanistinės raidos bruožai // Šilalės kraštas / Red. S. Skrodenis (pirm.) ir kt. – V.: Lietuvos kraštotyros d-ja, 1994.
  3. Statkevičienė S., Statkevičius V. Šilalė // Šilalės kraštas / Red. S. Skrodenis (pirm.) ir kt. – V.: Lietuvos kraštotyros d-ja, 1994