KARAZINKA

​    ​Karazinka.

Janina Zvonkuvienė

 

            Taip ir buvo šis daiktas vadinamas mūsų namuose: ka-ra-zinka. Kirtis ant „i“. Prisiminiau ją pažvelgusi į seną Telšių nuotrauką. Ją ant veidaknygės sienos pakabino Vytautas Rumbutis, ir visi jo bičiuliai galime į valias žiūrinėti. Ne tik žiūrinėjau - pajutau nostalgiją. Kai tarp gyvatvorių pastebėjau suoliukus, šmėstelėjo šypsnį keliantys tolimi prisiminimai.
            Buvo tikriausiai kokių 1963 m. ruduo. Šviesi diena nuo saulės ir nuo geltonų lapų. Iš Patausalės per Micaičius, per Pasvaigę žvyrkeliu, kuris iki šiol tebėra, dyžiau pėsčiomis į Telšius. Kodėl pėsčiomis – nepamenu. Juk turėjo autobusai kursuoti. Gal kapeikų neturėjau. Greičiausiai. Išeinant Babūnėlė griežtai prisako: „Karazinka šėtaa!“. Karazinka apvaliai pinta, ant alkūnės užmaunama, kiaušinukų šviežių prikrauta. Kiekvienas į laikarščio skiautę suvyniotas. Ne taip jau ir lengva ta karazinka. Reikia imti nunešti į Telšius... Na, niekaip neprisimenu, kur ir kam tuos kiaušinius turėjau atiduoti. Tikrai, kad ne parduoti. Užtat prisimenu daug svarbesnį dalyką: kaip sarmatijaus tos karazinkos. Kol ėjau pro Micaičius, Pasvaigę, kalneliais pakalnėm – nieko. Jokių langų, jokių žmonių. Nešu pakaitom – tai ant vienos alkūnės, tai ant antros. Bet kuo arčiau miesto, tuo sunkiau darėsi. Ne kiaušiniai, o ta sarmata vis sunkesnė. Kuo giliau į Telšius, tuo didesni namai, vis daugiau ir daugiau langų. Ir visi dabar mato, kaip aš čia su tokia baisia karazinka einu. O jau per centrą – visai visa degu. Kaži kur apie Mažosios Bažnytėlės vietą tuos kiaušinius turėjau atiduoti. Bet karazinka vis tiek paliko. Kaip tik ta aikštė, centras, kaip kad nuotraukoje matyti. Suoleliai. Gyvatvorės. Pakavočiau kur nors tą begėdišką karazinką. Nėra tokios vietos. Juk pasiimti vis tiek reikės. Nėra jos kur pakišti. Nei po drabužiu, nei už nugaros. Atrodo, kad visi langai ir kiekvienas žmogus tik veizi dabar ir juokiasi – eina antai su kokia karazinka. Žvalgykis kiek nori – niekur karazinkos niekas nesinešioja. Turi tašeles, rankinukus, regztelius. Karazinkos niekas neimtų. Karazinka yra negražu nešiotis. Bėgu pustekinė – kad tik greičiau kur nors užlįsčiau. Juk čia pat ir Tryškių gatvė. O toje gatvėje... Sopulėlis galvoj – juk ten Lion`ka gyvena. Pamatytų Lion`ka dabar mane su ta karazinka – sudegčiau iš sarmatos! Sudegčiau! Dar prakiurusi vienam šone... Karazinka tuščia, o sarmata – nepakeliama! Kaip gražiai pereičiau sau laisvomis rankomis per visą tą Telšių aikštės vidurį. Neskubėčiau... O dabar maunu, kiek kojos kabina. Karazinka priekyje laikau – bent iš nugaros jos nebus matyti. Tokia gėda...
           Lion`ka – miestietis. Su klase į draugystės vakarą mūsų mokykloje buvo atvažiavęs. Šokiai buvo. Laikiau kojeles pakišusi po suolu – kad ant drabužinių batelių, nubalintų su dantų milteliais, kas neužmintų. Niekas šokti nepakvietė. Bet kitą šokį Lion`ka pats pirmas per visą tuščią salę atėjo ir nusilenkė man. Valsas. Mokėjo Lion`ka valsą suktis gražiai. Ir aš mokėjau. Jau mokėjau! Ir sukomės pirmieji nedažytų pilkų grindų didelėj klasėj. Lion`ka mane pakvietė! Mane! Ne Irutę, kurios ir antakiai, ir blakstienos iš savęs juodi, o mano – ne! Ne Vandutę, kurios veidelis apvalutis ir dar duobutės skruostuose, o mano be duobučių ir neapvalus – ne ją. Ne Verutę, kurios nosytė maža, riesta, o mano - kokia... Ir ne Zitą Lion`ka pakvietė - juk ji batelius tikrus jau turi! Ir dar kulniukai tokie vos vos lyg aukšti būtų... Šokti kaip su jais gerai – tai ne su drabužiniais... Lion`ka mane pakvietė! Nežinau, kodėl...
              Ir dabar aš čia su ta baisia karazinka, su nepakeliama sarmata per patį vidurį Telšių miesto...
                                                                                        *
              2007 metais Vilniuje per Dainų šventės folkloro dieną Sereikiškių parke netoli pagrindinių vartų po dešine pamačiau prekiaujant pintais dirbiniais. Ir pačiame priekyje pastatyta lygiai tokia pat KARAZINKA! Kad aš puoliau prie jos! Kad čiupau! Nė kainos neklausiu. Sakau – imu! Imu! Dar ir dešimt litų viršaus daviau – už tą patirtą džiaugsmą! Karazinka! Mano karazinka! Nauja! Negailėjau litų – už tai, kad sugebėjo nupinti tokią pat, pastatyti man priešais akis pačiame Vilniuje, gražiausioje šventėje! Mano brangiausioji karazinka! Parsivežiau namo į Klaipėdą, pasidėjau kambary pagarbioje vietoje. Šalikėlius, kepurėles joje laikau. Vis pasižiūriu į dailų vytelių pynimą – lyg melstis kaži kam norėdama...
                                                                                         *
             Ačiū gerb.Vytautui Rumbučiui už šią seną Telšių nuotrauką. Be jos nebūčiau karazinkos iškėlusi iš gausios prisiminimų pintinės...