PAVEIZĖJIMAI 2016. * POETO MEDUS

Janina Zvonkuvienė

poetas


            Užgesinsiu šviesas, pasėdėsiu prie žvakės. Lyg vaikystėje – prie lempelės menkos. Paskaitysiu posmelių prie žvakės. Gal kam laiškelį parašysiu... Liepsnelė plevens, šešėliai aplinkui judės lyg gyvi... Su jais augau. Jaukinausi juos. Jie lyg kalbėdavo, lyg pasakodavo ką. Tie šešėliai. Norėjau suprasti jų kalbą. Lyg kažkas, kas kadais labai seniai gyveno troboje, kai mūsų nė vieno nebuvo, dabar čia tais šešėliais pargrįžta... Kalbasi, pasakojasi, puola viens kitą pasiekti... Žiūriu vaiko akelėmis, sekioju juos... Saldžios arbatėlės neturėjom. Ir medaus neturėjom. O dabar štai prie žvakelės turiu kvepiančios liepžiedžių arbatos. Žiedelius vasarą pati parko gilumoje suskyniau, ant lino abrūsėlio išdžiovinau. Ir medaus stiklainį atsinešu. Naują. Poeto medaus. Iš Poeto pievų sunešto. Ilgai laikiau. Poeto medus. Lai pakvips jis čia Poeto lankomis, poeto žolynais. Ir obelimis iš Poeto kiemo. Lai padvelks pačiu tikriausiu kaimiško kiemo paprastumu, kur gamtai ir tvarkai laisvės duota į valias. Kiekvienam žingsniui, kiekvienam daiktui ten palikta laisvės. Niekas neuždarytas į griežtas ribas, nesuvaryta niekas į nuobodžios ir visur vienodos tvarkos nelaisvę. Patinka man tokia laisvė.

poetas1

 

 

poetas2

 

 

cibuliai

           
             Patinka neseniai nurautų cibulių su cibulaiškiais laisvė ant lentų... Patiko Poeto kiemas. Poeto moteris irgi labai patiko. Kupina žavesio, sveiko optimizmo, kaimiškų darbų užgrūdinta ir puikių jėgų aprūpinta. Šypsena tokia, kad bet ką privers šypsotis! Ji – tarsi pats laisvės džiaugsmas ir didi erdvė. Kaimo laisvės. Kaimo erdvės. Nesukaustyta arogancijos, nesuvaržyta poniškų poreikių. Patiko jos daržo laisvėje žydinčios astros, jurginai, nasturtos... Prie trobos darželio su žiogeliais nėra, nes troba kentė draskymą dėl būsimo patvaraus remonto. Raudonuoja iš tolo atnaujintos lauko sienos... Patiko seni medžiai ir vaismedžiai. Čia Poeto priglaustas mąstytojas, sistemos kankinys Justinas Mikutis nebešviesias paskutines savo dienas leido. Medžiai jį matė. Takeliai jo žingsnius girdėjo. Dideli išeina lyg mažyčiai. Paskui jų atminimas keliasi, keliasi... Vis didyn, didyn. Dar čia pat esantys Poeto vaikai, Poeto vaikaičiai patiko. Ir Poeto stalas kieme po medžiu patiko. Ir ant stalo taip gardžiai pakvipusi kepta žuvis – jos tuojau ir neliko... O aplink sodybą ėmė lakstyti džiaugsmingas berniūkštis, ką tik naują Žemaitijos vėliavą pirmąkart pamatęs, pirmąkart ant koto užrišęs, pirmąkart tokį vėjo žaismą pagavęs... Tai buvo beveik sakralus reginys.

vėliava

 

 

gėlynai



            Poetas atėjo pasėdėti kartu. Bet pirma baigė vinį į daržinės lentą įkalti. Išklimba vis kas nors... Kol galima vinimi sutvirtinti, tai ir reikia kalti. Prikalei, ir tvarka. O juk ne visur vinį įkalsi. Į daržinę gali, o žmogų – ne visada... Į patį Poetą sunkiai pergalimas „ponas Parkinsonas“ jau taip atkakliai nusitaikęs... Bet kad kas jo bijotų! A nei kiek! Poetai – visko išjautę, visaip jų dvasia lankstyta, laužyta, bet neįveikta. Poeto dvasia bet kokioje situacijoje išlieka tiesi ir teisi. Ir dvelksmu maitinanti. Tarsi pats medus... „Va, čia jums lauktuvės iš kaimo. Medus. Mūsų medus“, – pasakė tada Poeto moteris, padėjusi priešais mane sunkų stiklainį. Dabar jį ir atidariau. Padvelkė Poeto sodybos sodu, laukais, žiedeliais, žeme, vabalėliais, arimais, noragais, kelelio grumsteliu ir padangės paukšteliais – visa kuo, kas Poeto kūryboje ir pačiame jo gyvenime. Ilgai užteksiu Poeto medaus – ir prisiminimų iš įvairių poezijos renginių...

 

vėliava1



             2016 vasaros pabaiga. Skuodo rajonas, Gėsalų ir Veitelių kaimų sandūra. Įvairių nominacijų laureato, poezijos knygų autoriaus Poeto Stasio Jonausko sodyba. Pirmoje foto – Poetas, žurnalistas, redaktorius Stasys Jonauskas ir Skuodo rajono Garbės pilietis, žurnalistas, redaktorius, tautodailininkas, krašto istorijos knygų autorius Juozas Vyšniauskas. Antroje– visi susitikimo pas Poetą dalyviai su Egidijaus Skarbaliaus (antras iš dešinės) dovanota Žemaitijos vėliava. Toliau dvi moterys – Liuda Vyšniauskienė ir Stasė Jonauskienė – Poeto Moteris. Keli kuklūs paveikslėliai iš džiaugsmingai laisvo Poeto kaimo. Šį juodų sutemų vakarą prie žvakės liepsnelės paskaitau jums ir Poeto Stasio Jonausko posmelį iš 1973 m. išleistos knygos „Didelis laukas“:
             
                                     Ar išsaugos galulaukių molis
                                     Šventą vietą, kur tu stovėjai?
                                    Jau rugsėjis, ir aureolės
                                    Pamažu išsisklaido pavėjui.
                                                          *
                                    Nebešilta – kalvelės rudos,
                                    Ir nešalta, neliūdna – šiaip sau.
                                    Pasiliktų keliai ir prūdas,
                                    Pasiliktų, jei ir išeičiau.
                                                         *
                                    Tik lakiotų ištartas žodis –
                                    Kol pakalnėj – karklynų vėjai.
                                    Ir apaugtų nežinomos žolės
                                    Tuščią vietą, kur tu stovėjai.