MOKĖJO PUOŠNIAI APRENGTI

Janina Zvonkuvienė

vestuvės

 

              Seniai seniai, kai pasiturinčios ar turtingos merginos tekėdavo, jas mokėdavo puošniai aprengti. Imdavo daug plono balto audinio, ir siuvėjos su didžiausiu meistriškumu iš to audinio sukurdavo meno kūrinį – vestuvinę suknelę. Supraskime, kad siuvėjos tada buvo ir modeliuotojos, ir audinių specialistės, ir sukirpėjos, ir visko atlikėjos. Ir pasiūdavo šimtmečių pagarbos vertą svarbiausiai gyvenimo iškilmei skirtą rūbą. Kiek ten sluoksnių – prigludusių ir plevenančių, kaip meniškai „aprengtos“ rankos – kiek kūrybos ir triūso įdėta į rankoves. O jau kaklas, priekis... Gėlėmis itin skoningai pagražinta. To meto vestuvininkų aprangą galima ilgai žiūrinėti – lyg knygą skaityti... O dar tiek pat kūrybos būdavo visam kam, kas irgi vien balta, vien meniška, vien gražu – bet po suknele. Apatinukai ir t.t. Šito nuotraukoje nematyti.
              Dabar jau seniai stebiuosi, kad prie drabužio dirba kelių specializacijų ir būk tai aukštų mokslų specialistai – stilistai, modeliuotojai, dizaineriai -oi, nežinau net pavadinimų! – bet iškilmei aprengti moterį ar merginą sugeba tik... iki pažastų. Toliau – nuoga. O ir iki pažastų ne visada. O jau ir nugara paliekama vėdintis – plika. Ir niekaip nesuprantu – nejaugi visų skonis taip suvienodėjo, kad ir klasikos koncertų solistės – bet kokiai didžiulės ar net pasaulinės auditorijos akivaizdai rengiasi (ar aprengiamos) tik iki pažastų ir dar nugarą nuogą paliekant. Lyg tai jau visi primaitinti ir privalgę tų nuogybių... Jau aišku, kad niekam (na, beveik niekam) nebereikia nei paslapties žavesio, nei santūrumo. Tačiau nesuprantu skonio ir supratimo suvienodėjimo. Ar taip lengvai tas „skonis“ įbrukamas, kad nuoga – yra gražu! Dažniausiai iš tiesų yra gražu. Bet ar būtina...            
          Šiandienių iškilmėms skirtų drabužių kaina – stulbinamai aukšta. Nors be rankovių, be apykaklių ir jau to rankdarbinio puošnumo – ne visada įžvelgsi.
          Įdedu nuotrauką, kurią išsaugojo mano gimtojoje Patausalėje gyvenanti garbingo amžiaus Anastazija Juškaitė. Tai jos mamos Kazimieros Šliogerytės-Juškienės (1887-1975) ir Petro Juškos (1880-1951) vestuvės Amerikoje, Vatrburėje. Jaunavedžiai sėdi. Ant rankų jau matyti aukso žiedeliai. Ir tas suknios grožis... Paimtume dabar tokią nuotakos suknelę – būtų galima jos vienos parodą daryti... Ir vadinamieji vainiksegiai –liudininkai, kurie stovi- taip pat –ohoho puošnūs. Kodėl nuotaka be nuometo – kažką pasakojo. Lyg tai, kad ne taip elegantiška būtų, kad gražių kasų nereikia slėpti... Bet neprisimenu tikrosios tiesos.
           Nuotaką, jau brandžią moterį, prisimenu neblogai. Juškai, grįžę iš Amerikos, nusipirko ūkelį Patausalėje. Artimoje kaimynystėje mano gimtinės. Pasistatė naują erdvią trobą, kuri ir dabar puiki tebestovi. Ponia Kazimiera buvo išskirtinė iš kitų kaimo moterų... Nors ir jai, kaip ir visoms - ūkis, tvartai, gyvuliai, vaikai... Visada buvo šiek tiek pakylėta visada, begaliniai tvarkinga, švari iki spindesio, reikli viskam ir dėl visko... Kai kam atrodydavo, kad gal net per daug... Vengdavo net žemaitiškai kalbėti. Pabrėždavo tankiai: „Kai aš Amerike buvau...“ Amerike! Nubėgsiu, būdavo, ko nors pas ją savo Babūnėlės pasiųsta, visada pavaišindavo karšta arbatėle, padėdavo uogienės ir kokio nors „užlaikyto“ pyrago gabalėlį. Ir viskas būdavo kleboniškoje švarybėje ir iš labai gražių indų... Kad net bijodavau viso to... O dabar štai man malonu prisiminti ponią Kazimierą ir lyg skaityte paskaityti puikią jos vestuvinę nuotrauką, kuri daryta 1908 m. Amerikoje, Vaterburėje.