IEVOS BUVO. NETEKAU LYG SESIŲ.

IEVOS BUVO. NETEKAU LYG SESIŲ.

Tre, 2017-01-11 00:36
Posted in:
Janina Zvonkuvienė

                                                                                                       


 

            Atrodė, eičiau paskui jas išvežamas – lyg paskui artimo karstą. Nemačiau, kada išvežė. Tik suraikytus kamienus mačiau. Sveikus, storokus. Tokius šiek tiek rausvus – kur nupjauta. Lyg raudančius tokius. Gėla pervėrė širdį. Gaila. Dvi ievos augo, žydėjo žalioje erdvėje netoli mūsų daugiabučio kiemo. Abi nupjovė. Nei jos langų kam braižė, nei ką. Atokiau buvo. Nupjovė. Pirmosios sužaliuodavo, gležnučius lapelius pavasario šviesai padavusios. Nupjovė. Nebežaliuos. Apsipildavo baltais žiedais – kiek tik viso medelio buvo. Malonindavo praeivius, malonindavo žvilgsnius pro daugiabučių langus. Juk ir erdvės, ir žalios žolės vaizdui pagražinti buvo. Nebemalonins žvilgsnių. Nupjovė. Kai jau paskutiniai žiedeliai išsiskleisdavo, pirmieji imdavo birti – lyg sniegelis snigti. Vėjas linguodavo baltas kekes – ir sninga žiedlapiai švelnūs. Atokiai nuo langų. Nebežydės. Nebesnigs šią gegužę. Nupjovė. Rudenį mirgėdavo juodos uogelės – vaikystės skonis... Neberagausiu. Nupjovė.
               Po viena ieva suolas buvo. Kažkada geras. Nemažas. Bet, sako, ant jo negeri sėdėdavo. Tai nuplėšė lentas, kad nesėdėtų. Liko gelžbetonio kojos. Ir ant tų kojų prisėsti galima. Po ieva. Ypač po žydinčia. Ir sėdėdavo po ja Mokytoja, kurios skambutis jau seniai nebekviečia. Sėdėdavo Mokytoja. Kad ir ant gelžbetonio. Bet po ieva. Sėdėdavo jos apgaubta, skaitydavo knygą. Mokykla netoli. Vaikai dar eidavo būreliais ir pro sėdinčios Mokytojos akis. Po ieva sėdinčios. Po žydinčia ieva. Ir birdavo žiedlapiai lyg prisiminimai ant knygos atskleistos. Nebesėdės Mokytoja ant nuogo gelžbetonio, ant atviros aikštės. Draugės jai nebėra - tos ievos. Niekas neapgobs. Nupjovė. Gaila.


                                                                                       *


              Ir gaila ne tik ievų. Gaila žmonių, kurie medžių budeliais pavirtę, manosi gerą darbą darą. Jie moka tik žudyti medžius. Pagenėti, formuoti nemoka. Ir nenori. Nemąsto taip. Daug medžių medelių Klaipėdoje yra tokių, kuriuos – aiškiai matai – taip paprasta pagenėti, suformuoti. Tai nesunku būtų padaryti ir be visokių paraiškų, pirkimų, finansavimų... Vien rūpestingos rankos užtektų. Paimi pjūkliuką – ir padarai gerą darbą. Esu dariusi. Galima sakyti – vogčiomis. Ir gailiuosi, kad daugiau taip nepadariau. Kai kurie proginiai ąžuolaičiai išsikerojo netvarkingi. Rods, kiekvienas mato, kaip jie prašosi pagalbos... Reikėjo pagenėti. O tai daroma tik su meile. Nebėra žmonių dirbančių su meile. Jų – tų dirbančiųjų su meile – niekas gal nepastebi, nepagiria. Gal net juokiasi, tyčiojasi iš tokių. Nemeilės vis daugėja, daugėja... Ypač nemeilės medžiams. Kiekvienas pasižvalgantis tai pastebi.
              O ievos netoli mano daugiabučio buvo lyg sesės. Jos buvo tokios pat, kokios mano gimtinės kieme žydėdavo. Patausalėje. Ten irgi augo dvi ievos. Įstrižai – kiemo kampuose. Visas kaimas džiaugdavosi jų baltumu. Kažkodėl tik mūsų kieme tokios didelės gražios ievos augo. Pro vieną takelis nuvingiuodavo į vieną kaimo pusę, pro kitą – į kitą pusę. Kai iš namų kur nors išeiti ar išvažiuoti susiruošdavome, Babūnelė apsirišdavo baltą skarelę, atsistodavo po kuria nors ieva ir sakydavo: „Eik, mažėlel! Vuo aš pastuovieso, paveizieso, kuol tavi matyso...“ Ir stovėdavo, kol matydavo... Begales kartų stovėdavo. Ar ievos žydėdavo, ar vien tik žaluma šlamėdavo – Ji stovėdavo ir veizėdavo, kol matydavo... 
              Tai ir šios ievos, kurias siela aprauda, kurios augo, žydėjo visai arti dabartinių namų, buvo lyg iš gimtinės, lyg tos, kurios mane grožiu augino. Nebėra jų. Ir nebebus. Nupjovė.


                                                                                        *


              Nupjovė čia ir daugiau medžių. Džirina pjūklais medkirčiai be meilės. Be meilės medžiui. Be meilės darbui. Esu tokios profesijos, kad daugiausiai teko žiūrėti, kaip žmonės dirba. Kaip dirba pačius įvairiausius darbus – nuo aukšto rango vadovų iki mažaraščių šviesuolių artojų. Ir mačiau begales paprastų žmonių, dirbančių su meile, su visokeriopa atsakomybe, su giliu išmanymu. Ir jeigu pasitaikydavo nurodymas dirbti ne pagal jų supratimą, ne pagal jų sąžinę, jie dažniausiai nesutikdavo! Jie grumdavosi už savo garbingumą! Pažinojau nemažai vadovų, kurie nepriimdavo galutinio sprendimo nepasitarę su brigadininkais, darbininkais, neišklausę jų samprotavimų. Dabar taip nebėra. Ir nebebus. Todėl kerta, ko nereikia kirsti (prieš keletą metų iškirto gražiausias alyvų alėjas parke, o būtų užtekę pagenėti, paformuoti), nepageni to, ką reikia pagenėti, neužtaiso to, kas paprasta užtaisyti, nesutvarko, kas paprasta sutvarkyti. Sodina, ko nereikėtų sodinti. Pasodintus užmiršta, nepagloboja... Ir ne vien medelių gaila – gaila žmonių mąstymo, nuklydusio ir nuslydusio. Vyksta nelygių jėgų karas su medžiais. Nuožmus. Visur. 


                                                                                      *


Snyguriuoja. Eisiu girelėn. Kol ji dar yra. Ištiesiu pirštinėtą delną – tegu pasnyguriuos smulkios snaigelės ant jo. Mano ievų žiedlapiais jau niekada nebesings...